Menas yra dvasinis kelias

„Menas nuplauna nuo sielos kasdienio gyvenimo dulkes.“ ~ Picasso 

Gebėjimas kurti nepriklauso tik keliems išrinktiesiems, kurie vadinami menininkais. Kiekvienas iš mūsų iš prigimties yra kūrėjas, gimęs kurti gyvenimą savo kasdienybėje. Mes visi esame menininkai, kurie jaučia malonumą, kurdami grožį, tik kažkuriame kelionės taške mes to atsisakėme ir paslėpėme. Intuityvi kūryba – savybė, kuri padaro vaikus tokius linksmus. Kai ši įgimta vaikų vaizduotė bei malonumas kurti grožį nėra palaikomi, jie greitai išmoksta teisti savo kūrybinio proceso vaisius bei surasti, kad juose kažko trūksta. Ilgainiui tokie įsitikinimai įsitvirtina mūsų pasąmonėje ir, mums nepastebint, ima įtakoti bei nulemti mūsų elgesio pasirinkimus. Mes pradedame ieškoti „klaidų“ bet kokioje savo ar kitų kūryboje, o galiausiai – prarandame mėgavimosi pačiu gyvenimo procesu pojūtį. Menas yra mums būtinas, kaip maistas, gamta, medicina, pastogė.

Kiekviename yra paslėptas menininkas, arba kūrėjas

Daugelis iš mūsų praeityje nebuvo mokomi, kaip išreikšti savo jausmus ir emocijas. Mokykloje nebuvo skatinamas mūsų kūrybingumas, didžiąją dalį dėmesio teikiant kairiojo smegenų pusrutulio ugdymui. Paprastai, mums buvo parenkamos išraiškos priemonės, nustatomos taisyklės, pateikiamos iš anksto suformuotos prielaidos ir jomis pagrįstos idėjos. Mes gyvename kultūroje, kuri pervertina priežastinį racionalumą, teorinius įrodymus ir faktinę analizę, neįvertindama švelnių tiesioginės patirties įrodymų, „vidinio žinojimo“ jausmo, intuityvaus pokyčio pajautimo energijos lauke ar sąmoningumo, kuris transformuoja visą žmogaus realybės suvokimą. Moderni kultūra atskyrė žmogų nuo kūrybinių įrankių, kurių dėka jis susijungia su nematomais ir neapčiuopiamais poreikiais, energija, gyvenimo ciklais.

Visi mes intuityviai naudojame meną diena iš dienos, apie tai nepagalvodami: gamindami maistą, niūnuojame ir linguojame į taktą, pokalbio telefonu metu piešiame paraštėse, nuobodžioje paskaitoje lankstome popieriaus lėktuvėlius, tam tikru metu mes visi užsisvajojame dienos metu, įsitraukdami į vaizduotę. Kiekvienai žmogiškai būtybei yra natūralu išreikšti save kūrybiškai, bet daugelis mūsų kultūroje yra užgniaužę šiuos instinktus ir, jeigu išleidžia juos į paviršių, tai tik trumpam. Kai tai daroma nesąmoningai, žmogus nesupranta, koks gydantis menas gali būti jo kasdieniame gyvenime. Išorinio pasaulio stresorių apsuptyje jis neatkreipia dėmesio į natūralų gydytoją, kurį turi savyje, t.y. į savo gebėjimą kurti, ir nenaudoja jo taip laisvai, kaip galėtų.

Per meną – atgal į savo visapusiškumą

Įsisukus į kasdienio pasaulio ritmą, mūsų kūnai dažnai užsiteršia negatyvumu ir nešvarumais. Jei mūsų aura nėra švari, mums sunku užmegzti ryšį su savo vidumi, savo dieviškuoju įkvėpimo šaltiniu. Sparčiai vystantis technologijoms, žmonės pradėjo ieškoti būdų, kaip iš naujo užmegzti ryšį su savo kūnu ir siela. Tai, ko mes ilgimės, patys to nesuvokdami, yra Stebėtojas: mes norime būti pastebėti, matomi kitų, pripažinti, jaustis mylimi. Kai mes augame suvokimu, mes iš naujo nubundame, atsiverdami gyvenimui, mes vėl leidžiame sau patirti savo visapusiškumą, džiaugsmą ir laisvę.

Menas yra visiems prieinamas būdas praturtinti savo gyvenimą, padarant jį prasmingesniu. Tai yra tai, ko šiandien pasaulyje trūksta, ir kas gali padėti žmonėms tapti laimingais, sveikais ir dieviškais tokias būdais, kokiais jie neįsivaizdavo. Meninė kūryba plečia sąmonę ir grąžina suvokimą, kad mes esame daugiau, nei mūsų protas: mes esame ne tik mūsų galvos, bet taip pat mūsų rankos ir širdis. Ji tarnauja, kaip tiltas tarp mūsų išorinio gyvenimo ir vidinio gyvenimo, galintis padaryti mus labiau visapusiškais mūsų jausmuose, mintyse ir poelgiuose. Intuityvūs meniniai užsiėmimai gali būti naudojami, kaip transformuojantis būdas atrasti save ir suprasti viduje vykstančius procesus. Kūrybiškai integruodami savo vidinį ir išorinį gyvenimus į vieną gyvenimą, mes pradedame kurti ir gyventi gyvenimą, kuris yra labiau autentiškas – vien tik dėl to, kad mes įžengiame į bendravimą su savo vidiniu Aš.

Mūsų žodinis bendravimas yra ribotas, nes yra kontroliuojamas proto. Išraiškos menai sukuria bendravimą tarp ego ir pasąmonės, nuo kurios žmogus yra atkirstas. Įsitraukus į laisvą kūrybinį, „nediriguojamą“ procesą kairioji smegenų pusė pasišalina iš kelio ir yra atveriamos durys į dvasinio pasaulio paslaptis, kurios yra paties žmogaus viduje, užleidžiama erdvė universaliai, visuotinei, pasaulio išminčiai kalbėti savo kalba. Susijungę su autentišku kūrybingumu, mes naudojame savo kūnus ir protus „traukti“ iš vidaus. Pasiekę savo vidines dalis, savo giliausią prigimtį ir pačia laisviausia forma ją išreikšdami, mes galime tyrinėti tai, ką mums reiškia Būti Savimi, mus labiausiai išpildančiais būdais.

Meno kūrimas – tai procesas, kurios metu atveriami vartai protą, kūną ir sielą suvienijančiai patirčiai ir protas, kūnas bei siela gali dalyvauti bei veikti kartu, kaip vienas. Tai praturtina žmogaus kūno, proto ir sielos patirtį unikaliais ir visapusiškai transformuojančiais būdais. Meninė-kūrybinė veikla suteikia energijos ir stimuliuoja žmogų įvairiuose lygmenyse. Ji atpalaiduoja, nuramina, kai yra įtampa; sukuria entuziazmą, įkvepia, pakelia, kai gyvenimas atrodo monotoniškas; teikia galimybes patirti džiaugsmą, kurį siūlo gyvenimas, stovint stipriam ir linksmam, kai aplink vyksta neramumai. Kūryba keičia požiūrį į savo emocinę būklę, skausmo suvokimą, sukuria viltį ir pozityvumą bei padeda susitvarkyti su sunkumais. Susijungimas su viduje gyvenančiu kūrėju gali akimirksniu transformuoti žmogaus pasaulėžiūrą ir pakeisti jo suvokimą apie jo pasaulį ir jo buvimą šiame pasaulyje. Tai yra tai, kas pakelia kūrybinius užsiėmimus nuo psichologinio iki dvasinio lygmens. O jeigu tai perkeltume į gyvenimą?

Kūrybinė saviraiška yra procesas, kuriame yra perrikiuojami kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai ir gali susivienyti žmogaus racionalusis ir intuityvusis aspektai, vyriškumas ir moteriškumas, mąstanti ir skatinanti veiksmą bei jaučianti ir laukianti, pasiruošusi priimti, pusės. Smegenų tyrimai atskleidžia kūrybinę išraišką kaip dešiniojo smegenų pusrutulio funkciją. Dešiniojo pusrutulio funkcionavimas balansuoja kairiojo pusrutulio darbą, atliekant logikos ir pagrindimo funkcijas. Procese, kuris įtraukia dešiniojo pusrutulio veikimą, mes susijungiame su laiko neturinčia erdve ir patiriame kūną bei protą atpalaiduojantį poveikį. Per dešiniojo pusrutulio funkcionavimą mes patiriame gyvenimo paslaptingumą, nuostabą ir stebuklą ir vyksta fiziologinis pokytis, kurio metu kinta mūsų supratimas bei pajaučiamas gyvybingumas.

Menas atveria begalybę saviraiškai

Kūrybinė veikla leidžia panerti giliau pro proto blokus ir iš anksto suprastas idėjas tam, kad mes patyrinėtume nepažintus savasties aspektus. Tai geresnis savęs pažinimas, kuris ateina per bet kurią iš meno formų, spontaniškai gimstančią iš emocinės gelmės. Pasitelkdami garsą, melodiją ar dainą, mes mokomės apie vidinį ryšį tarp savo kvėpavimo ir savo sielos. Tuo pačiu mums yra primenama, kad mūsų kūnai vibruoja, taip, kaip visos medžiagos pasaulyje. Užsiėmimai, įtraukiantys kūną, mums primena apie jausmų, emocijų ir judėjimo ryšį. Mes suvokiame, kad mūsų kūnas yra mūsų buvimas šiame pasaulyje, erdvė, kurią tik mes galime užimti, vieta, kur mūsų individuali istorija kvėpuoja. Išlaisvindami per save judesį mes matome, kaip mūsų kūnas tampa drabužiu mūsų sielai, labiau susipažįstame su tuo, kaip mūsų kūnas išreiškia mūsų gilesnę tiesą, vidinę, autentišką ir unikalią prigimtį. Vaizdai – piešiniai, paveikslai, fotografijos mums dovanoja simbolius bei jų reikšmes ir atskleidžia, kaip pasitelkę juos, galime daugiau sužinoti apie save ir savo santykį su pasauliu. Užrašyti žodžiai, kaip vaizdai, suteikia mums galimybę surasti – įžvelgti ir išjausti gilesnę reikšmę, nei mes galime išreikšti sakytine kalba.

Meninė-kūrybinė veikla ne tik suteikia galimybę nukeliauti į savo vidų, bet, atkapsčius gelmėse glūdinčius savo talentus, pasidalinti savo dovanomis su pasauliu. Susijungę su savo vidiniu pasauliu per kūrybinį procesą mes atrandame istorijas, laikomas mūsų kūne, o pasitelkę išraiškos galią ir kūrybingumą pradedame rašyti naujas istorijas. Intuityviai kurdami meną, mes suteikiame išraišką savo valios impulsams, savo jausmams ir emocijoms, savo suvokimams, mintims ir vaizduotei. Pati kalba yra ribota bendravimo forma, nes žodis ar frazė gali reikšti skirtingus dalykus, priklausomai nuo žmogaus sąmonės lygmens arba brandos, pasaulėžiūros, kultūros. Kalbėjimas per spalvą, judesį, formą ir pan. yra daug laisvesnis būdas įvairiapusiškai išreikšti savo unikalią prigimtį ir gyvenimo patirtis.

Tėkmės patyrimas

Kada paskutinį kartą taip mėgavotės tuo, ką darote, kad visiškai praradote laiko nuovoką? Tikriausiai kiekvienas iš mūsų galime prisiminti ne vieną kartą, kai, bekalbant su draugais, skaitant, šokant, kažką kuriant, taip įsitraukėme į procesą, kad staiga suvokėme, jog nejučia praslinko kelios valandos. Ši patirtis gerai išreiškia tai, kas vadinama „įsijungimu“ į tėkmę. Ši tėkmė yra ypač svarbi mūsų proto ir emocinei sveikatai, ir ji ypač dažnai „nutinka“, atsidavus laisvam meniniam-kūrybiniam procesui. Dažnai įsitraukę į kūrybą, mes jaučiame, kad meno kūrinys, kuris per mus “ateina“, yra ne mūsų kontrolėje. Mums nereikia spręsti dėl to, ką konkrečiai daryti, mes tiesiog leidžiame vaizdui iškilti ir vystytis. Ne vienas kūrybinio proceso metu yra savęs paklausęs: „Ar tu tikrai nori, kad aš tai padaryčiau?“. Net jeigu mes suabejojame – rezultatas dažniausiai atrodo puikiai ir mus nustebina, priešingai, nei mes iš pradžių tikėjomės. Tai išties yra magiška.

Įsitraukimas į tėkmę per meno kūrimą – tai nuostabi kelionė per viena po kitos besikeičiančias akimirkas, nenutuokiant, kas bus toliau. Mes tik sutelkiame savo dėmesį į vieną dalyką, paleidžiame kontrolę, atsiduodame energijos vedimui ir palaipsniui pajuntame mus užplūstančią ramybę. Išgaruoja visa laiko tironija – nuobodumas, skubėjimas, vėlavimas, praeitis ir ateitis neegzistuoja. Meniniame-kūrybiniame procese viskas kyla per mus judėjime, kuriame nėra laiko, yra pojūtis, kad laikas yra amžinas “Dabar”, yra grynas protas, kontaktas su giliu atsipalaidavimu bei neįprastais energijos šaltiniais, kurie maitina mūsų būtį, atgaivina viltį, skatina pozityvumą. Skamba pažįstamai? Primena meditaciją?

Atsisakius kontrolės ir teisiančio požiūrio galutiniam kūrybos produktui, žingsnis po žingsnio sekant vykstantį kūrybinį procesą, galima patirti tėkmę ir medituoti per meną. Tai yra nuoširdus, sąmoningas buvimas „čia ir dabar”, susitelkimas bei įsiklausymas į save ir į aplinką. Vienas esminių principų yra atsisakyti iš anksto nustatytų taisyklių ir pavyzdžių bei leisti sau kūrybiniame procese spontaniškai reikšti savo vaizduotę, emocijas, jausmus, vizijas, improvizuoti, remiantis savo intuicija. Šiame procese asmuo nuolankiai priima tai, kas pasirodo, paleidęs kontrolę laisvai „atiduoda“ save tam, kas turi būti išreikštas kiekvieną esamą akimirką. Tai – atsiskleidimo priemonė be laiko, laisvos formos žaidimas, laisvė gryname realybės lauke. Tai, kas pasirodo, yra priimama, kaip tobula ir užbaigta.

Kūrybiniame procese žmogus susijungia su spontaniškumo ir intuicijos galia, atkurdamas drąsą pajausti. Čia gali susidurti du požiūriai. Vienas yra išreiškiamas per individualią patirtį, antras – pristatomas paties meno kūrinio. Vienas yra paremtas ego, kuomet centre tvirtai stovi „Aš“ jausmas. „Aš“ pasireiškia pats, kaip „Aš kuriu“, „Aš esu kūrėjas“, „Aš save gydau“ ir pan. Antruoju požiūriu „Aš“ jausmas tartum pasitraukia nuošalin arba išnyksta ir tai, kas lieka, yra tuščiaviduris indas, kuriame galima patirti kažką aukštesnio ir didingesnio. Vieniems tai gali būti Aukščiausias Kūrėjas, Dievas, Siela, kitiems Gyvenimo jėgos energija arba tiesiog spalvos ar formos, kurios „prašosi“ būti išreikštos.

Gyti per meną

Menas yra būtinas mūsų išgijimui, kaip maistas, pastogė, medicina, gamta. Šiandien mes vis daugiau sužinome ir susigrąžiname savigydos bei išgijimo galimybę, remiantis holistiniais metodais. Intuicija pagrįsti išraiškos menai mums suteikia prieigą prie iš pažiūros naujų, bet iš tiesų senovinių savigydos būdų. Menų gydomoji galia nėra nauja idėja. Priešistorės laikais menas buvo naudojamas palengvinti žmonių kentėjimą ir atstatyti harmonijos, visapusiškumo bei bendrystės jausmą. Dauguma pasaulio civilizacijų – senovės Kinija ir Egiptas, Renesansinė Europa, Amerikos indėnai įtraukė menus į savo proto, kūno ir sielos gydymo praktikas. Antropologai atrado, kad daugelio gentinių bendruomenių gydymo praktikos turi vieną bendrą bruožą: jie tiki penkiomis gydymo „salvėmis“, kurios pagal juos yra būtinos kūno gerovei, sielos sveikatai ir organizmo gyvybingumui skatinti bei palaikyti. Tai – dainavimas, šokis, rankų darbas, istorijų pasakojimas ir sėdėjimas tyloje. Kai genties narys kreipiasi į vietinį gydytoją skųsdamasis jį apėmusiu liūdesiu, depresija ar įkvėpimo stoka, pirmiausia jo paklausiama, ar jis nustojo dalyvauti vienoje iš šių meninių veiklų. Pasaulinė sveikatos organizacija iki dabar apibrėžia ligą ne moksliniais, bet beveik poetiniais terminais, kaip harmonijos trūkumą gyvenime.

Įvairūs kūrybiniai užsiėmimai daugybei žmonių padeda susitvarkyti su emociniais blokais ir sėkmingai pereiti per sunkiausias patirtis. Tokios priemonės, kaip rašymas, piešimas, tapymas, dainavimas, šokis, bėgimas, fotografija ir kt. padeda žmogui išreikšti tai, kam apibūdinti jis neturi žodžių.

Žvelgiant į ligą iš giluminės, “šerdinės“ perspektyvos, svarbu suprasti, kad kiekviena liga ar negalavimas mums praneša apie vidinį pasipriešinimą mūsų autentiškai prigimčiai priešingam veiksniui, kuris sukuria įtampą ir disbalansą. Esminis gijimo proceso tikslas yra išlaisvinti visuose lygmenyse esančius trikdžius ir atstatyti balansą bei laisvą energijos tekėjimą. Liga mums suteikia dėmesio tašką, kad atrastume negatyvias energijas, kurios yra mumyse ir kurias mes skatiname, bei kaip galima jas pakeisti. Kūrybinė veikla skatina viso asmens – kūno, proto ir sielos gijimą, bet tai nėra tas pats gydymas, kaip suvokiama tradicinės medicinos terminais. Ji veikia tokiais būdais, kaip niekas kitas, nereikalauja daug pajamų ir yra vaistas, kuris neturi kenksmingo pašalinio poveikio.

Neuropsichologai jau dabar atpažįsta, kad menas, malda ir gijimas – visi jie ateina iš to paties kūno šaltinio, visi siejasi su panašiais smegenų bangų modeliais ir visi yra giliai prasmingai susiję. Menas, malda ir gijimas – visi jie mus nuneša į vidinį pasaulį, kuriam mes neturime vardo, į pasaulį vaizduotės, emocijų ir jausmų. Ši kelionė vidun, kas yra mūsų Sielos namai, nors daugelio vis dar vadinama protu, yra giliai gydanti. Prisiminkime istoriją apie Ozo burtininką, kuris yra kultūrinis mitas ir gijimo archetipas. Tai pasakojimas apie tapimą visapusišku per vaizduotės, kūrybinį kelią ir kelionę sugrąžinant gyvybingumą atgal į namus. Protas, kūnas ir siela šioje istorijoje yra vaizduojami kaip smegenys, drąsa ir širdis. Susivieniję jie mums sugrąžina tai, ką reiškia būti tikru žmogumi. Kiekvienas žmogus turi intelektą, kūną, emocijas ir subtilų energetinį lauką. Įsitraukę į kūrybinį procesą mes galime integruoti savo paties skirtingus aspektus daugiau nei viename lygmenyje. Kai protas, kūnas ir siela yra sugrąžinami į balansą ir susivienija, žmogus patiria susijungimą, pilnatvę ir harmoniją, kas paskatina gijimą. Gijimo patirtis vėl mus atveria saviraiškai, buvimo gyvu ir ryšio su gyvybės šaltiniu pojūčiui.

Kūrybiniai menai – tai tiesioginės patirtys su savo vidine vizija, su tuo, kas turi ir teikia mūsų gyvenimui prasmę. Kūrybiniame procese mes galime atrasti naujas įžvalgas apie savo vidinio pasaulio paslaptis. Kai jos yra “išnešamos“ iš vidaus ir sustiprinamos mūsu noru padaryti asmeninį pokytį, šis procesas turi ypatingą galią gydant kūną, psichiką ir sielą. Kai žodžiams nepavyksta išreikšti savo tiesos, kūrybinė veikla gali suteikti galimybę mūsų autentiškam balsui kalbėti kitais būdais. Tai leidžia mums geriau pasijusti ne todėl, kad mūsų “kūrinys“ yra matomas, bet todėl, kai mūsų vidinė tiesa buvo iš mūsų „ištraukta“ ir yra pristatyta, suteikiant jai formą, išraišką išoriniame pasaulyje. Tokiu būdu per kūrybinius užsiėmimus vyksta vidinio apsivalymo ir išsigryninimo procesas, kurio metu žmogus pradeda natūraliai gyti iš vidaus. To pasekmė yra gijimas psichikoje, o tai turi „bangos“ efektą mūsų visam organizmui. Labiausiai gydantis meno poveikis yra tas, kad tai atkuria mūsų ryšį su pasitikėjimu savimi, atkaklumu ir prasmės kūrimu. Be to, nedaug žmonių žino, kad tokios priemonės, kaip spalvos ir garsas turi ir fizinį efektą – specifinės jų vibracijos sukuria vidinius blokus atlaisvinantį bei energijas balansuojantį poveikį ir paveikia kūno ląsteles iškart, sukurdamos gydomąjį efektą, kuris įtakoja imuninę sistemą ir kraujo tekėjimą į organus. Mes gyjame tada, kai išlaisvinti mūsų pačių gijimo resursai leidžia optimaliai funkcionuoti mūsų imuninei sistemai. Natūraliai išgydyta liga palieka mus stipresnius.

Menas – maistas mūsų sielai

Siela, arba šerdinis, Tikrasis Aš, kas yra pati esmė to, kas ir kokie mes esame, yra mūsų gyvenimo maitintoja, įkvėpėja, vedančioji jėga. Kaip mūsų fiziniam kūnui, kad jis funkcionuotų, jai taip pat reguliariai reikia maisto – kad mus palaikytų ir apsaugotų nuo sąstingio ir užsistovėjimo, neišpildant savo gyvenimo. Kaip mūsų siela mus veda per gyvenimą, taip ir mes turime ja rūpintis, ją pripažindami, kaip savo dalį, leisdami jai reikštis pasaulyje ir ją puoselėdami – taip, kaip kūnu ir protu. Apleidęs savo sielą, žmogus tampa alkanas ir pradeda ieškoti maisto netinkamose vietose, kas yra destruktyvu mūsų gyvenimui ir atitraukia nuo mus palaikančios gyvenimo jėgos energijos.

Kas maitina mūsų sielas? Tai dalykai, kurie mums leidžia pasijusti pilnu, gyvu ir vienu, kažkam su Dievu, kažkam su Visata. Tai, kas maitina mūsų sielas, skiriasi, nes mūsų sielos yra unikalios ir sudėtingos, nors mes turime daug panašumų. Beveik visų sielas atgaivina laikas, leidžiamas gamtoje, muzika, dailė, piešimas, šokis, širdies malda, meditacija. Per meną siekiant meditacinės patirties bei poveikio, galima užsiimti įvairiomis meno formomis, pasitelkiant kiek įmanoma platesnį meno supratimą: autentiškas judėjimas, drama (teatras), kūrybinis rašymas, dienoraštis, poezija, rankdarbiai, istorijų pasakojimas, dainavimas, giedojimas, koliažas, svajonių lentos kūrimas, keramika, skulptūra, būgnų mušimas, grojimas kitais instrumentais, joga, masažas, bėgiojimas, juokas, fotografija, sodininkystė, daržininkystė ir t.t. Visi šie užsiėmimai yra tarpusavyje susiję per meną. Kiekvienas žmogus turėtų laisvai nuspręsti ir intuityviai pasirinkti, kas jam labiausiai tinka ir jį labiausiai traukia. Kiekvienas gali surasti savo sielos maistą, besiklausydamas savo sielos troškimų, kai yra ramus vienumoje ir susijungia su savo giliausiu balsu viduje. Pasitikėkite, jūsų šerdinis „Aš“ nuves jus ten, kur jums reikia. Svarbiausia – neignoruoti vidinio kvietimo ir neatidėlioti  jį atsiliepti, ir kai surandi tai, ko tau reikia, turi tai reguliariai puoselėti.

Prašome sekite ir pamėkite mus: