Sugrįžimas į Meilę

Kiekvienas turi savo unikalią patirtį, bet bazinis „maketas“ yra bendras visiems. Iki pabudimo, mes keliaujame savo žmogišką kelionę, kurioje, paprastai, būna daug skausmo ir nusivylimo, dėl kurio mūsų protas pasirenka užrakinti mūsų širdį. Svarbu suprasti, kad mūsų širdis visada išlieka minkšta, kad meilė visada yra mumyse, tik protas užblokuoja ir atsiriša.

Kai tam tikrame savo kelionės taške mes padarome pasirinkimą kilti ir sąmoningai bei kryptingai judėti, evoliucionuoti į Šviesą – kurią mes pamatome ir atpažįstame savo Pabudimo Aušroje, kaip savo Tikrąją Tiesą, t.y. kas ir kokie mes iš tikrųjų esame ir kur link mes iš tikrųjų judame – viskas, kas buvo mūsų iki tol patirta ir turėjo vietą mumyse, negali būti nutrinta su diena. Viskas turi būti išvalyta ir viskas turi būti atkurta iš naujo. Tai neįvyksta pernąkt.

Iki mes ateiname į aukštesnę 5D sąmonę ir patirtį (tai yra pirmoji stotelė, į kurią mes kolektyviai judame, bet tai nėra riba…), mes turime apkabinti trečios dimensijos realybės kančią. Mūsų pasirinkimas yra tai daryti, nes iš patirties iki tol mes jau suvokiame, kad tai yra vienintelis išėjimas iš to, vienintelis būdas, kaip mes galime save išlaisvinti.

Paprastai, kai mes padarome šį pasirinkimą eiti Meilės, Laisvės ir Tarnystės VISIEMS keliu, mes paliekame savo trečios dimensijos darbus, kad galėtume palaikyti šviesą. Mes esame kviečiami eiti gilyn vidun. Tai tampa mums gyvybiškai svarbiu prioritetu, nes mes niekaip kitaip negalime įtvirtinti kitų realybių, kaip tik einant vidun ir atliekant realų darbą su savimi. Kai judame pirmyn, mes lygiai taip atsitraukiame nuo žmonių ir dalykų…

Tačiau tai yra du skirtingi dalykai, kai mes tai darome dėl savęs (veikimas iš ego) ir kai mes tai darome ne dėl savęs, o dėl kiekvienos gyvos būtybės (aukštesniojo aš veikimas). Kai mes pasirenkame atsiskirti nuo darbų ir asmenų todėl, kad mums yra sunku (pvz. jums sunku palaikyti pokalbius, jums sunku, nes aplink jus yra daug “negatyvo“ ar pan.),  mes tai darome ne iš meilės vietos – o iš skausmo, iš proto, iš trečios dimensijos minties.

Mes ateiname į tokį tašką savo kelionėje, kai mes pajaučiame, kad mes atlikome daug vidinio darbo ir pasiekėme tašką kilti į aukštesnę sąmonę, į Meilės ir Vienio egzistenciją, kur nėra poliariškumo – „geras/ blogas“, „meilė/ neapykanta“… Mes paleidžiame tai iš savo minčių/ poreikių/ ieškojimo. Mes paleidžiame visą iliuziją, atsitraukdami iš meilės vietos. (Daugiau apie tai – sekančiame straipsnyje).

Mes prisiimame atsakomybę už savo patirtį ir gyvenimą. Mes darome sąmoningą pasirinkimą pertvarkyti savo gyvenimą, savo žmogišką patirtį, susilygiuodami su pakilimo dažniais. Tai reikalauja drąsos, vidinio darbo su savimi, disciplinos, būti stebėtoju, pagauti senus įpročius, būti stipriam, sakyti „Ne“, susidurti su savo šešėliais ir judėti nuo bet ko, kas sulaiko tavo plėtimąsi, kas “nugalina“ tave.

Daugelis nesupranta gilaus proceso, kurį mes patiriame, nesupranta mūsų, nesupranta, ką mes darome. Mes esame kvailinami ir teisiami. Tačiau mes neatėjome čia tam, kad būtume suprasti kažkieno. Tai, kad mes esame suprasti Kūrėjo/ Šaltinio, yra pakankama. Būna sunkių momentų, per kuriuos mes išmokstame, kad niekas kitas to negerbs tol, kol mes to negerbsime. Mes išmokstame stovėti nepajudinami, įsižeminę į šviesą, ir išlikti meilės dažnyje, neleisdami niekam išmušti mūsų į žemesnį baimės dažnį.

Kiekvienoje situacijoje mes renkamės atsigręžti į meilę, į meilės požiūrį, paleisdami bet kokius ego bandymus. Mes suvokiame, kad visus iššūkius mes patys sau susikūrėme, ir kad iš tikrųjų mums viskas padeda, net jeigu tai vadiname “blogiu“. Su meile ir atjauta visoms kitoms būtybėms, kaip sau patiems, mes mokomės kiekviename atpažinti Dieviškąją Kibirkštį, kuri dega pačiuose mumyse.

Nesvarbu kokia situacija ir kokius iššūkius ji mums kelia, mes turime vienintelį pasirinkimą – elgtis, kaip Meilės ir Šviesos švyturiai. Tai nėra tas pats, kas būti tuo proto lygmenyje, kai jūs suprantate, atpažįstate tai iš proto. Tai turi būti jumyse, viduje, jūs turite tuo degti, tai vibruoti, iš tikrųjų tuo būti. Tai yra jūsų realus buvimas meile ir šviesa 24/7 visiems.

Daug šešėlių iškyla iš mūsų pasąmonės, bet mes einame vidun ir tai išsklaidome, nes galiausiai tai kenkia mums patiems. Šis persitvarkymas vyksta čia pat, iškart, nes vertinimas yra šalia, visada budrus mumyse kiekvieną akimirką. Jis vertina mūsų kiekvieną žodį, kiekvieną veiksmą. Ego yra supančiotas, neturi galimybės pasprukti.

Kai mes atliekame savo didįjį darbą, mes patenkame į laikiną stotelę, kur mes turime poilsio laiką. Čia mes išleidžiame iš savęs visą skausmą, viską, ką mes patyrėme ant Žemės, ir netrukus šokame pirmyn Pasitikėjimo Šuoliu, kurį šiame taške mes jau gerai pažįstame ir nebeturime baimės ar dvejonių jį padaryti, kaip patį pirmąjį kartą…

 


Mes girdime žmones sakant, kad meilė yra „silpna“ ir „nieko ji negali“, kad tai yra „netikra dvasinė bendruomenė“, „šviesa ir meilė“, ir „nieko ten nėra“. Jie dar nesupranta, kad viskas yra energija ir turi dažnį, kad meilė nėra romantinė idėja, o yra fizinė energija ir pats aukščiausias dažnis. Meilė yra vienintelis dalykas, kuris mus kelia. Nesvarbu, kiek akademinių žinių jūs turėsite, jei jūs negalite ateiti iš meilės vietos, jūsų energija bus lėtesnė ir jūs paprasčiausiai suksitės aplink. Tie, kurie renkasi toliau likti trečioje dimensijoje, sukasi, klaidžioja spirale. Tie, kurie renkasi Meilę – kyla. Kilti galima tik per Meilę, per Aukštąją Širdį ir ryšį su Šaltiniu.

 

Su Begaline Meile,

Viktorija

Prašome sekite ir pamėkite mus: