Kada nors buvo smalsu, kas aš esu, iš kur, kodėl aš atėjau ir kaip patekau čia? Kai mes susitinkame, neturiu kada į tai leistis, nes ten ir tada viskas yra apie jus. Pasidalindama šia istorija, tikiuosi, kad ji padės jums giliau patyrinėti ir labiau suprasti savąją.

 

Kas Aš Esu?

Šis klausimas, turbūt, yra amžinas, kaip pati Visata. Tikiu, ir tu bent vieną kartą esi to savęs paklausęs. (Kai kurie iš mūsų nesiliauja to klausinėti  savęs visą gyvenimą.). Savo kelionėje, kuri visada buvo apie savęs ieškojimą, pažinimą ir auginimą, aš supratau, kad bandydama apibūdinti save kokiais nors žodžiais, aš tik spekuliuočiau jais ir, kaskart parinkdama naują žodį, rizikuočiau paprieštarauti tiems, kuriuos būčiau ištarusi prieš tai, arba tiems, kuriuos norėčiau ištarti po to. Nes kad ir kokiais žodžiais bandyčiau save apibūdinti arba mane apibūdintų kas nors kitas, aš niekada nesutilpsiu į tuos žodžius – nes aš begalinė, nes aš neturiu ribų…

 

 

Aš esu sudėta iš visų dabartinių ir visų praėjusių aplinkybių: aš esu vietos, kurias pamatė mano akys, aš esu žodžiai, kuriuos išgirdo mano ausys, aš esu rankos, kurios mane lietė, aš esu muzika, pagal kurią aš šokau, aš esu vėjai, kurie mane persmelkė, aš esu lietus, kuris mane plovė, aš esu saulė, kuri mane šildė, aš esu visa praeitis, kurios nebeliko ir kuri dabar manyje plaukia. Aš nuolat kintu ir giliai gelmėse aš esu visada ta pati: kai aš buvau maža mergaitė, aš buvau ta pati, kai aš užaugau į moterį, aš esu ta pati, ir toliau, kad ir kas aplink mane keistųsi, aš būsiu ta pati.

Mano Kelio pradžia

Atėjau į šitą Žemę, kai Venera pabučiavo Saulę.

Atrodžiau, kaip „šimtametė senučiukė – raukšlėta ir labai susirūpinusi“ – taip apibūdino mama mane vos gimusią. (Turbūt, neatrodžiau labai “miela“ tarp kitų kūdikių. Laimei, kaip sako astrologai, po Ožiaragio ženklu gimusiems yra būdinga jaunėti, su biologiniu amžiumi senstant!).

Krikštijant bažnyčioje, man buvo patvirtintas mano vardas “Viktorija“. Jis mane nešė per šią Pabudimo, Prisiminimo ir Įsikūnijimo Kelionę.

Pirmaisiais gyvenimo metais, aš buvau maža medituotoja, kuri dienų dienas galėdavo praleisti tyloje ir viena su savimi. Mane mažai domino bendraamžių žaidimai. Kad būčiau patenkinta ir rami, man pakako dviejų dalykų: su kuo ir ant ko piešti (kaip vėliau – rašyti).

Kažkur giliai buvo žinojimas, kad neatėjau čia nieko siekti ir įgyti, tik perduoti tai, ką atsinešiau su savimi, ir aš turėjau vienintelį man rūpimą užduotį – išnarplioti manyje užkoduotą mįslę: „Kaip?“.

Savo dabartiniame vaidmenyje, aš esu savamokslė, nuėjusi šitą kelią pati, vedama savo Vidinio Mokytojo. Kiekvieną dieną, nuo pat pirmosios mano dienos čia, Žemėje, Jis/ Ji nuolat mane vedė ir mokė Mano Kely. Aš visada Juo/ Ja pasitikėjau ir klausiausi Jo/ Jos vedimo. Tik vieną vienintelį kartą aš Save išdaviau (bet net ir tai buvo įrašyta į Didįjį Planą).

Aš buvau ten

Aš buvau jo mylima ir aš jį labai mylėjau. Turiu išsisaugojusi vieną šiltą prisiminimą apie savo mylintį ryšį su tėčiu, tačiau toks jo paveikslas nebuvo ilgai mano gyvenime. Toliau mačiau jo smurtą prieš mano mylimą mamą.

Buvau penkerių, kai vieną dieną sužinojau, kad nuo šiol mano šeimą sudarys vieniša mama ir dvejais metais vyresnis brolis. Aš dešimčiai metų užsidengiau siena nuo tėčio giminės.

Iki septynerių metų man beveik neaugo plaukai, mane dažnai pavadindavo berniuku, aš nuolat šlapinausi į lovą ir niekas (ir aš pati) negalėdavo suprasti, kodėl “ir vėl“.

Mūsų namuose pinigų buvo maža ir dėl situacijos šeimoje aš visada jaučiausi „kitokia“. Susitelkiau į savo pastangas mokykloje, kur pasiekdavau puikius rezutatus visuose dalykuose ir visada buvau viršūnėje su kitais.

Didelė dalis mano vaikystės prabėgo kaime pas močiutę ir kitus giminaičius, kur svarbią vietą užėmė bažnyčia. Nuo mažumės buvau uoli “maldininkė“ ir užsitarnavusi gerą vardą giminėje.

Man buvo maždaug dešimt metų, kai mano mamai prasidėjo rimti širdies sveikatos sutrikimai. Ji bandė palengvinti savo skausmą ir naštą, slėpdamasi su alkoholiu, o aš – bėgdama slėptis į knygų pasaulį.

Skaičiau viską iš eilės, ieškodama tiesos, o labiausiai mane traukė kelionės ir nuotykiai, ezoterika ir žmogaus psichologija.

Kai pradėjau bręsti, buvau sugėdinta dėl mano “pernelyg“ apvalėjančių formų, prasidėjo valgymo sutrikimų ciklas, ilgam laikui išnyko mėnesinės.

Sulaukus aštuoniolikos, prieš pat brandos egzaminus, intuityviai nusipirkau juodus rūbus savo mamos laidotuvėms. Nors nuo savo atėjimo žinojau, kad tai įvyks, ir šimtus kartų slapta treniravausi pasitikti šią žinią, atsisveikinimas su ja man buvo didžioji trauma šiame gyvenime.

Kaip dūmui išnykus vaikystės namams, laikinai apsistojau krikštatėvio šeimoje. Mano brolis išvyko tarnauti į kariuomenę ir aš dėl to dar stipriau išgyvenau atskirtį.

Mano artimi giminaičiai nežinojo, kaip man padėti su mano giliu emociniu skausmu, bet padėjo susitelkti į visa kita.

„Noriu stoti į psichologiją.“  “Geriau stok į teisę ir galėsi pasirūpinti savimi materialiai bet kokiu atveju visą gyvenimą, be to, galėsi ginti moteris ir vaikus, kaip tu visada norėjai.“ Parduota.

Nors viduje aiškiai jaučiau, kad „čia ir dabar“ pasirinkdama teisininkės kelią, išduodu savo tikrąjį pašaukimą, tame taške, kuriame tuo metu buvau, jaučiausi „neturinti galios“ paimti savo gyvenimą į savo pačios rankas.

Nusiteikiau, kad tarnavimas „tiesai ir teisingumui“ taip pat gali padėti man pasiekti visa, ko siekiau, ir taip pat – uždirbti daug pinigų ir visus artimuosius padaryti laimingais.

Susitelkiau tiesiai viena kryptimi. Įstojau į Vilniaus Universiteto Teisės fakultetą ir vėl panardinusi savo galvą į knygas, galėjau pasisplėpti nuo neapdorotų sielvarto ir pykčio emocijų.

Po penkerių studijų metų rankose laikiau teisės magistro diplomą ir patekau į korporacinį pasaulį. Nors man puikiai sekėsi studijuoti teorinę teisę, aš niekaip negalėjau surasti saviraiškos praktikoje. Jaučiausi, kaip ne savo odoje, varžė ankšti rūbai.

Ieškant plyšio kvėpuoti, gimė tuo metu tinklaraštis „Gyvenu su Meile“.

Manęs neapleido jausmas, kad manyje yra didesnė misija, didesnis potencialas, kuriuo turiu pasidalinti su pasauliu.

Tuo metu gyvenimas sostinėje pasiūlė madingą vakarėlių ir alkoholio kultūrą ir aš dar giliau išgyvenau beprasmybę. Dvasinis skausmas ūmėjo, darėsi nepakeliamas ir aš supratau, kad nebegaliu ilgiau to ignoruoti ir toliau taip tęsti – privalau pasitraukti iš žaidimo, vejantis svetimą sėkmę, tenkinant kitų lūkesčius ir apsimetant tuo, kas aš nesu.

Kai mano tuometinis „išrinktasis“ pradėjo dalintis su manimi savo bendro gyvenimo vizija, pamačiau, kad joje nėra mano svajonių ir išsigandau, kad „Viktorija miršta“. Supratau, kad privalau gelbėti save ir susigrąžinti savo pačios autentišką gyvenimą į rankas. Atsisveikinau su mylimuoju, prasitarusi apie vidinį kvietimą leistis į kelionę pažinti daugiau pasaulio.

Po mėnesio man kelią “atlaisvino“ išeidama amžinybėn močiutė, dar po poros mėnesių – „myriop“ nuteisė mano darbovietę. Šokas po šoko ir aš nepakėliau. Pradėjau leistis į depresijos duobę ir prieš pat dvidešimt šeštąjį gimtadienį priėjau prie paties krašto.

Nors ir šalies galėjo atrodyti, kad esu laiminga ir man “nieko netrūksta“: jauna mergina, giminės mylima, draugų gerbiama, prestižinė profesija, puikus atlyginimas, gyvenimas sostinės centre, „idiliška“ ateitis…, mano dvasia merdėjo. Akimirkai įsivaizdavau, kiek žmonių ateitų manęs išlydėti, jeigu pasitraukčiau.

Vienas balsas viduje šaukė: „Aš nenoriu susitaikyti su tokiu gyvenimu“, o kitas jam atliepė: „Tu neprivalai. Tu turi pasirinkimą.“ Ir aš pasirinkau patikėti, kad kažkur yra pasaulis, kuriuo aš tikiu, kuriam aš priklausau, kad aš galiu leistis į savo ieškojimų kelionę ir susikurti savo giliausio tikėjimo gyvenimą.

Buvo 2012-ųjų pabaiga, kai pamačiau atsivėrusias duris ir tarsi specialiai man atvertą Išėjimą. Pasiryžau pasinaudoti proga.

Vienas po kito ėmė sekti mano sprendimą palaikantys „mistiniai“ ženklai ir „sinchroniškumai“. Aš leidau sau tikėti, kad už viso to yra kažkas didesnio, nors ir nematomo, kas organizuoja šitą mano intuityviai informuojamą ir harmoningai tekantį judėjimą, ir tam atsidaviau.

Pradėjau dėlioti planus ilgai kelionei į Indiją, tačiau gyvenimas man buvo paruošęs kitą planą. Vieną mili-akimirką susiviliojau keturių dienų atostogų pasiūlymu į Maltą. Po jų grįžusi į Lietuvą nusprendžiau grįžti ten atgal neribotam laikui. „Kada gi daugiau, jei ne dabar?“ – nieko nelaukdama, įsigijau bilietą į vieną pusę.

Mano artimiausi žmonės negalėjo patikėti, jog apsisprendžiau rimtai, tuo tarpu aš buvau tikra dėl savo veiksmų, taip, kaip kraujas žino, kur tekėti, o širdis – kur toliau pumpuoti.

Apkabinau absoliutų pasitikėjimą savo Meile ir Visata, išdovanojau užgyventus materialius daiktus ir, susikrovusi dvidešimties kilogramų lagaminą, atradau save kelionėje, kuri netrukus transformavo mano visą gyvenimą.

Kaip vėliau išsiaiškinau, 2012 metais įvyko antrasis ir paskutinis šį šimtmetį Veneros tranzitas per Saulę. Ir tais metais aš atsakiau “Taip“ į Jos kvietimą sekti Jos rodomu keliu susigrąžinti savo Balsą, savo Tiesą, savo Galią.

 

Mano grįžimas į Maltą buvo mano didysis Grįžimas Namo, į dievišką moteriškumą. Ateinantys treji metai buvo mano „deivės retritas“, savigydos darbas ir pats laimingiausias etapas mano gyvenime.

Pirmuosius mėnesius dienomis intensyviai bėgiojau, sportavau, meditavau, džiaugiausi jūra ir saule, iš pagrindų tyrinėjau ir iš naujo “atradinėjau“ save, mėgavausi naujomis pažintimis, patirtimis bei suvokimais, ir savo naujai atrastomis aistromis, tame tarpe fotografavimu. Buvau nustebinta tuo, kaip visa tai mane įkvepia ir padeda man susitvarkyti su mano emociniais, mentaliniais, dvasiniais ir aplinkos iššūkiais, kurie mano sveikatai kėlė problemas.

Tamsiomis naktimis aš leidausi gilyn į savo kūną, gydžiau gilias žaizdas iš praėjusių gyvenimų ir senus šeimos saitus. Pradėjau busti savo giliam pašaukimui ir kurti savo ateities karjerą – tarnystę.

Toliau aš leidausi giliau tyrinėti dvasinę save – vieną po kitos ėmiau studijuoti senąsias ir didžiąsias pasaulio religijas ir filosofijas. Tai darydama, supratau, kad prisirišimas prie bet kokios vienos sistemos manyje kursto atskirtį ir riboja mano sąmonės plėtimąsi, todėl pasirinkau tęsti toliau mano aukštesniojo aš diktuojamu keliu.

Vieną ankstų rytą, bekeliaujant po naujas ir taip gerai pažįstamas žemes, stovėjau priešais plačią jūrą su tolumoje, ties horizontu, mirgsinčiais laivais ir stebėjau gražiausią mano kada nors regėtą saulėtekį. Raudonai degančios Saulės nušviesta, išgirdau kvietimą į Naują Žemę.

Neturėjau supratimo, kas tai yra, bet man tai buvo nesvarbu – jaučiau pritariantį džiaugsmą savo širdyje ir čia pat atlikau savo Pasitikėjimo Šuolį. Tai buvo mano pirmasis šuolis į jūrą nuo aukštos uolos. Sutelkusi visą drąsą, vieną akimirką nėriau gilyn į jos bauginantį dugną, o kitą – klykiau iš džiaugsmo visatai: “Aš iškilau!“.

Visa, kas sena, palikau užnugaryje ir niekada nebežiūrėjau atgal. Dabar galėjau susitelkti į tai, kas mane tuo metu jaudino: tęsti savo vidinį darbą ir kurti projektus, kurie laikui atėjus padės kitiems pakilti į viršūnę. Be apsimetinėjimo tuo, kas jie nėra, ir neaukojant to, kas jiems yra svarbiausia.

Per ateinančius mėnesius susitikau “akis į akį“ savo sielą ir pabudau kitapus iliuzijos. Netrukus, pajutau turinti apriboti bendravimą su išoriniu „žmonių“ pasauliu iki minimumo galutiniam išsigryninimui.

Paskutiniam pusmečiui užsidariau ramioje Gozo saloje. Tuos mėnesius praleidau savo vidinėje kelionėje ir Gamtoje, Kūrėjo Malonėje, Dėkingume, Būties Palaimoje.

Atkūrusi vidinį balansą ir išvaliusi savo kūno šventovę, sugrįžau į Nulinį Pradžios tašką, iš naujo atradusi Save ir visa tai, ko kada nors ieškojau, apdovanota viskuo, ko man reikia, ir daug daugiau.

 

Baigiantis 2014-iems, grįžtu į Lietuvą, žinodama, kas aš esu, kokia yra tikroji mano istorija, ir su įgalinta gyvenimo vizija.

Veiklą pradedu nuo suaugusiųjų grupės, vėliau suburiu grupę vaikams, atidarome asmenio ir dvasinio augimo studiją „Namai Sielai“, prasideda dvejų metų etapas „Sielos Sesės ir Dieviškas Moteriškumas“ bei individualios terapijos su klientais iš įvairių gyvenimo kelių ir su įvairiais iššūkiais. Startuoja retritai Maltoje, pradedu teikti individualias konsultacijas.

Dar vėliau darau pasirinkimą būti savo pačios energijoje, laisvėje ir ramybėje, mainais į tarnystę pačiu geriausiu būdu visiems, įskaitant mane pačią, būnant tuo, kas aš esu. Visa tai atsiskleidžia iki dabar ir kas žino, kas toliau ateis. Šis gimimas yra begalinis. Gyvenimas tampa turtingesnis visomis prasmėmis, ateitis priešaky – neaprėpiama.

Pamokos

Kai žiūriu atgal, matau, kaip visa mano praeitis mane parengė mano dabartiniam vaidmeniui. Prisiminkite, mes esame sielos ir mes pasirenkame visus savo kelionės aspektus, kad jie padėtų mums pasiekti mūsų aukščiausią potencialą šiame gyvenime.

Didžioji pamoka man buvo Meilė Sau. Aš turėjau didelį iššūkį peržengti savivertės dalykus iš vaikystės, kad po palikimo patirčių mylėčiau save besąlygiškai.

Aš giliai patyriau ir galiu suprasti, kaip susikaupusios emocijos ir energijos gali tapti destruktyvios gyvenimui. Tai mane atvedė apkabinti gydančius menus ir leido man vystyti savo nuolankumą, empatiją ir atjautą kitiems.

Per savo patirtį aš išvysčiau didelį atsparumą, nepriklausomybę, iniciatyvą ir atkaklumą – visų savybių, kurios dabar yra reikalingos mano darbe dabar, ypač kai mes naudojame Naujos Žemės energijas.

Mano Sielos istorija

Aš esu Sirijaus žvaigždės vaikas. Sirijaus būtybės yra visų laikų kelio rodytojai ir pionieriai. Aš esu Šviesos Kalbos iš Sirijaus transliuotoja, atnešu Sirijaus dažnius ir Deivės vibracijas iš Plejadžių vibracijas į savo užsiėmimus ir sesijas.

Aš esu Kristaus Sąmonės linijos, kur moteriška pusė yra palaikoma Marijos Magdalenos. Savo DNR mes laikome šviesos kodus, kurie yra svarbūs Žemės ir žmonijos pakilimui.

Per Žemės istoriją Dieviškas Moteriškumas buvo stipriai pažemintas, persekiotas ir išnaudotas. Savo ląstelinėje atmintyje ir kūne aš nešiausi didelę prievartos traumą bei skausmą iš praėjusių gyvenimų ir mamos linijos ir turėjau baimę šiame gyvenime kalbėti savo tiesą. Tai yra dalis mano patirties apkabinti Dievišką Moteriškumą ir viena iš mano šio gyvenimo misijų paremti moterų įgalinimą.

Aš turėjau praėjusių gyvenimų visame pasaulyje, tame tarpe Indijoje, Kinijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose, Maltoje. Atlantida, Lemūrija, Egiptas – prisiminimas savo gyvenimų šiais priešistoriniais laikais mane reikšmingai parėmė mano kelionėje šiame gyvenime. Tai padėjo man atrasti tiesą to, kas aš esu, kaip neribota daugiamatė būtybė.

Jei aš galėjau tai pereiti, tai ir tu gali!

Mano asmeninė kelionė nėra tai, kas aš esu, ir čia nėra jos detalių. Esu tikra, kad kiekvienam gali rezonuoti jausmas dėl vaidmens, atliekamo „marionečių teatre“, žinojimas, kad tu esi didesnis, nei pats manai esąs arba kiti laiko tave esant, ir žinojimas, kad yra kažkas daugiau, nei yra matoma plika akimi.

Kiekvienas iš mūsų yra unikali dieviškumo išraiška, turinti visišką laisvę pasirinkti ir užsiimti gyvenimą puoselėjančiu gyvenimo požiūriu arba ne. Kiekviename iš mūsų yra nuostabiausios dieviškos savybės, bet visa esmė – ką tu darai su jomis ir kaip tu panaudoji jas didesnės visų gerovės labui.

Mes visi turime pereiti ne vieną dvasinę iniciaciją tam, kad su Meile apkabintume save ir kiekvieną, padėdami sau ir visiems kitiems pasiekti mūsų Didžiausią Potencialą. Tai yra menas sulieti bei suderinti du polius – jausmus ir intelektą transmutuoti materiją į mistinę sąmonę, kuri pasireiškia, kaip AŠ ESU Būtis.

Kai pasiekiau savo Aukščiausią Esatį, daugiau man nebereikia nieko, kas man pasakotų apie mane ir apie Mano Kelią, nes aš žinau tai: Aš Esu Kelias, Aš Esu Misija, Aš Esu Palaima, Aš Esu Dovana.

Tu Esi Dovana. Tu gali sukurti savo pačios (paties) šviesos kūną iš šviesos kolonos tavo stubure ir išskleisti savo lotusą į pasaulį. Lotuso gėlės sužydi dumbliname baseine, atsispirdamos visoms nešvarumų ir mikrobų formoms. Tu esi čia, kad mylėtum save besąlygiškai, išlaisvindama (s) save iš išorinio patvirtinimo poreikio, ir stovėtum pilnai savo galioje.

Aš esu čia tave paremti

Aš buvau ten. Dabar – tavo eilė.

Žinau, kad kada tik mes susitinkame, mes atrandame, jog mes esame giminingos sielos ir mūsų kelionės nušvinta, ir gyvenimas pasirodo toks džiaugsmingas ir pilnas galimybių. Ir taip pat žinau, kad sekimas savo paties šviesos liepsna yra šlovingas ir nesvarstytinas veiksmas tokioms nesutramdomoms sieloms, kaip mes.

Aš pati nuėjau tą kelią, turiu kelionės įrankius ir besąlyginę meilę. Dabar aš dirbu su tais, kurie yra pasirengę išsilaisvinti iš savo naštų.

Kiekvienas prieina tašką savo gyvenime, kuriame susimąsto, ar jie nuėjo taip toli, kaip jie galėjo. Aš sakau: “Ne“. Tai nėra jūsų kelio pabaiga ir jūs esate toli nuo finišo.

Aš esu misijoje padėti šiems žmonėms – ir gal jūs esate vienas iš jų – susigrąžinti jūsų aistrą ir viziją ir atkurti šią kitą jūsų kelio atšaką. Mano kelionė į  prisiminimą užtruko ne vienierius metus ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad jums tai neužtruks tiek ilgai.

Daugybei žmonių ši kelionė tęsiasi amžinai, nes jie lieka “užstrigę“. Patyrinėti naują ir, juolabiau, nematomą – baugina. Mes klausiame savęs, ar tai yra įmanoma, mes bijome padaryti klaidą, mes bandome įtikinti save, kad mes esame tinkamoje vietoje, mes susiduriame su kaltės pojūčiu („O kaip mano artimieji?“), mes nenorime parasti dalykų, neprarasdami pamato, kurį taip sunkiai stengėmės įgyti.

Štai dalykas, tu nesi viena (s) ir tu nesi įstrigusi (ęs) kieno nors kito kelyje ar istorijoje. Mes visi su tuo susidūrėme. Savo kelionėje atradau, kad kai mes apkabiname savo pažeidžiamumą ir viską, kas mes iš tikrųjų esame, mes turime galią viską pakeisti.

Nesvarbu, jūs norite pasilikti savo senuose santykiuose ar darbovietėje ar išeiti iš jų, jūs norite plėtoti savo verslą ar pradėti naują – nėra teisingo ar neteisingo pasirinkimo, tol, kol jūs duodate sau pasirinkimą, nuo kurio pradėti. Aš esu čia, kad padėčiau jums pradėti.

Mano pasirinkimas buvo viską palikti ir pradėti iš naujo. Bet aš tai dariau su pasitikėjimu – žinodama, kad manyje yra man tobula veikla. Ir aš pradėjau savo pačios sieloje įcentrintą tarnystę, remiant kitus jų asmeninio, profesinio ir dvasinio augimo kelionėse. Ir šiame kelyje mes jau parėmėme daug žmonių atgauti pasitikėjimą ir surasti aiškumą jų tolesniam darbui ir gyvenimui.

Nors tai buvo žmonės skirtingo amžiaus ir iš įvairių gyvenimo kelių, yra vienas dalykas, kuris juos vienijo, ir tai yra – troškimas kažko daugiau, tikėjimas, kad yra kažkas daugiau. Jei tu turi tą patį tikėjimą (net jeigu jis labai menkas), tu esi teisingame kelyje. Tu jau esi savo kelionėje.

Štai kodėl Visata mus suvedė! Tikriausiai, tu pavargai eiti į tai taip ilgai, taip sunkiai ir viena (s) ir tau tiesiog reikia kažko, kas tau parodytų kitą būdą.

Yra geresnis būdas, daug geresnis būdas. Tikiu, tu taip pat gali jo išmokti. Tad:

  • Jei esi pasirengusi (ęs) išsilaisvinti iš senų sistemų,
  • Jei esi pasirengusi (ęs) perrašyti savo taisykles ir pajungti savo potencialą,
  • Jei esi pasirengusi (ęs) išjundinti ir pagreitinti savo evoliucijos ir Meistriškumo kelią,

Pasikalbėkime.

Man būtų džiaugsmas Tau parodyti, kaip.

Viktorija